Apie

Pasaulio mokslas

Buvo laikai, kai imperija ir sargai buvo vieningi.

Tada milžiniška Lafitų imperija tęsėsi nuo pakrantės iki pakrantė ir buvo visų žmonių namai. Trys galingo drakono galvos žvelgė žemynimperijos viršūnės, simbolizuodamos tris pilnai savarankiškas provincijas, susijungusias į vieną, galingą valstiją. Net ir tada kulminaciniai skirtumai tarp trijų šalių vedė jas ne tik skirtingais plėtros takais, bet ir skirtingais gyvenimo keliais.

Nors tai atrodė staigu, laikas parodė, kad pokyčiai buvo neišvengiami. Pirmiausia, oras tapo keistas ir nemalonus. Lietus pylė vis dažniau ir dažniau, o kai pagaliau pro debesis prasiskverbdavo saulės šviesa, nebebūdavo jokio prieglobsčio nuo svilinančio karščio. Bet tai buvo tik pradžia: kruša, pūgos vasarą, aštrus smogas, uraganai... atrodo, kad gamta prarado savikontrolę. Galiausiai vieną dieną tai nutikoįvykis, kuris amžiams pakeitė pasaulį.

Prakiuro dangus, plačiai atsivėrė žemė ir trykštanti ant kiekvieno gyvo dalyko išsiveržė anksčiau nematyta medžiagariebus, žalsvai mėlynas skystis. Greitai tapo aišku, kad jis turėjo ypatingai galingų savybių; savybių, kurios sugebėdavo transformuoti medžiagą be atpažinimo. Būdamas didelės koncentracijos, skystis buvo mirtinai nuodingas visiems gyviems organizmams. Nauja medžiaga tapo lemiama galia, formuojančia naują pasaulio tvarką. Žmonės pavadino  “praimu” ir pradėjo mokintis, kaip gyventi pakitusioje aplinkojekiekviena provincija savitu būdu.

Pietinė teritorija, esanti pusiasalyje, iš visų pusių patyrė stichijų bombardavimą. Galingos jūros bangos ir praimas užliejo šias žemes. Su griausmingu girgždesiu per žemę atsivėrė plyšys ir pietinė provincija atsiskyrė nuo pagrindinės žemės. Nieko daugiau nebuvo girdėtipietinės salos ir ilgą laiką buvo manyta, kad pasiglemžė jūra.

Šiaurėje pirmosiomis kataklizmo dienomis populiacija skubėjo į kalnus, kuo toliau nuo praimu prisotintų vietų ir garų. Mokslinė observatorija tapo laikinu provincijos centru, galinga tvirtove aukštai kalnuose. Savaime suprantama, observatorijoe buvo atliekami eksperimentai tyrinėjant naują medžiagą. Greitai tapo aišku, kad nepaisant gyviems organizmams gresiančio pavojaus, ji turėjo raktą į anksčiau neįsivaizduotus technologinius progresus. Mokslininkai suformavo sistemą, kuri saugojo žmones nuo praimo poveikio, ir metodiškai sklido gandai apie praimo, kaip naujo ištekliaus, sankaupas. Mokslinis ir technologinis praimo panaudojimas sukūrė naujos visuomenės pagrindą, o vėliau - ir naują valstybę.

Pietryčiuose žmonių pirmasis susidūrimas su praimu buvo kiek kitoks. Provincija buvo įsikūrusi žemumose, o drėgna, pelkėta aplinka sugėrė praimą kaip kempinė. Nebuvo jokio būdo išvengti kontakto su nauja medžiaga, o pirmosios naujojo amžiaus dienos buvo išties tamsios su niūria mirties nuojauta. Praimas pateko į vietos gyventojų kūnus, o kai jis asimiliavosi, jie pajuto didžiulę jėgą, viršesnęmaterialų pasaulį. “Naujieji žmonės” galėjo sukurti ir transformuoti materialius objektus naudodami savo vaizduotę ir emocijas. Tai buvo nauja, intuityvi magija, kurią sustiprino įkvėpimas ir praimas. Pietų žmonės tobulino savo naują įgūdį.

Gyvenimas negrįžo į ankstesnes vėžes, bet užtat rado naujas.

Praimas netapo vien tik kasdienio gyvenimo dalimi, jis tapo ir esminiu išgyvenimo ištekliumi. Žmonės prisitaikė prie šio naujo pasaulio kaip sugebėjo, bet su nežinomybe ateina didžiulė baimė ir įtarimas. Kai kurie Lafitų imperijos gyventojai laikė praimą su pernelyg uoliu atsargumu ir naudojo tik tam, kad sustiprintų savo technologinius progresus. siaubui, gyventojai matė kitus naudojant praimą kaip fiziškai sąveikaujančią organinę medžiagą, kad pasiektų negirdėtų tyros kūrybiškos magijos aukštumų. Šios priešingos nuomonės pradėjo skaldyti imperiją, o Lafitų imperatorius tapo kataklizmo auka. Netrukus provincijų gubernatoriai paskelbė suverenias valstybes: Doktų imperiją šiaurėje ir Adornijos sargus pietuose. Primezona, regionas pagrindinėje valstybės teritorijoje, kuris buvo stipriai paveiktas kataklizmo, sukūrė natūralią sieną tarp dviejų naujų šalių. Šiame keistame, apleistame regione dažnai susidurdavo Pabaisoskeisti padarai, kuriuos taip paveikė praimas, kad lieka neaišku, kas jie buvo prieš kataklizmą: žmonės, žvėrys ar kažkas baisiau. Dabar abi pusės lanko Primezoną, bet neina vėpsoti į monstrus. Nors pirmosios radioaktyviosios dulkės privertė žmones bėgti nuo praimo, šiomis dienomis kiekvienas ieško naujų praimo telkinių, kad galėtų naudoti ir parsinešti namo.

Per dešimtmečius, kurie praėjo nuo kataklizmo, praimo potvynis palaipsniui pasklido po žemę, orą ir vandenį. Jo koncentracija keičiasi priklausomai nuo įvairių sąlygų. Dabar jis nėra labai koncentruotas. Tačiau kai kuriose vietose dėl žemės reljefo praimo telkiniai tebeturi savo originalią koncentraciją. Šio naujo ištekliaus medžioklėje naujojo pasaulio gyventojai išmoko rasti ir eksploatuoti šiuos telkinius. Imperija stato šachtas, o sargai naudoja specialius medžius, kad surinktų nuo žemės.

Praimo telkiniai greitai tapo nacionaliniu lobiu abiejose vaslstybėse. Netruko ilgai atrasti visus gavybos būdus šiam naujam ištekliui ir padalinti tarp šio naujojo pasaulio aristokratijos - valdovų ir ponių, kurių praimo telkinių kontrolė driekiasi iki teritorijos, kuri yra nuosavybė.

Kuomet praimas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi abiejose šalyse, jie atlieka nuolatines naujų ištekliaus šaltinių paieškas. Vis labiau tiek imperija, tiek sargai ryžtasi įžengti į Primezonos gelmesvietą, kuri slepia praeities paslaptis, dabarties mįsles ir ateities viltis.

Praimas yra praeitis, dabartis ir ateitis. Jis yra visko šaltinis šiame naujajame pasaulyje: galios ir jėgos, stebuklų ir magijos, pavojaus ir jėgos. Be jo neišgyventų niekas.