Apie

Doktų imperija

Aukštumų tvirtovė

Su praimo eros pasirodymu, imperija buvo pirmoji sukūrusi naują valstybę. Faktas, kad Doktų imperija buvo įkurta tik po suverenios Adornijos karalystės pietuose, yra tiktai nereikšmingas įvykis oficialiuose metraščiuose.

Lafitų imperijos šiaurės provincija buvo išsidėsčiusi kalningoje vietovėje, turtingoje gamtinių išteklių. Vietovė gyrėsi puikiu meistriškumu, išvystyta pramone ir mokyklomis, kad perduotų visas visuomenės sukauptas žinias naujoms kartoms. Imperatorius, aktyvus mokslų globėjas, čia įkūrė keletą tyrinėjimo laboratorijų. Viena iš jų – imperijos observatorija – tapo nauju prieglobsčiu žmonėms per pirmąsias chaoso dienas.

Šiaurės provincijos vicekaralius Leonardas buvo vienas iš pirmųjų čia atvykusių—aukštumų tvirtovė atrodė saugiausias išsigelbėjimas nuo staigaus praimo potvynio. Deja, keliaujant čia jam teko iškęsti siaubingą tragediją: persikeliant per upę, jo žmona nukrito nuo arklio į klampų praimą, kuris buvo užpylęs upės vagą, ir mirė nuo jo nuodingo poveikio. Vicekaralius buvo giliai sukrėstas dėl savo žmonos netekties. Likusią kelionės dalį jis apmąstė žmonijos bejėgiškumą prieš šią naują jėgą. Praimo nugalėjimas tapo jo vienintele išgyvenimo priežastimi.

Po atvykimo į observatoriją, Leonardo nuotaika pakilo. Paversti mokslo šventyklą prieglobsčiu sau, savo sūnums ir žmonėms, susidūrusiais su šia tragedija, tapo jo nauju gyvenimo tikslu.

Iš tikrųjų, chaoso ir teroro metu emocijos buvo nenaudingos. Nešališkas mokslas, atskirtas nuo individų likimų, galėjo bent jau suteikti naują mąstymo kryptį, naują paskatą idėjoms. Neaiškūs laikai reikalauja tvirto pagrindo, ir kai susidurs su tokia nežinoma pavojinga jėga, mokslinės žinios gali tapti tokiu stipriu pagrindu kaip observatorijos tvirtovė, jeigu ne dar stipresniu. Be to, vos prieš keletą metų mokslinės minties vystymasis  skelbė imperijos pirmumą. Grįžimas į nacionalines vertybes gali skatinti žmonijos vienybės dvasią ir laikyti visuomenę kartu šiuo chaoso metu.

Tą patį vakarą vicekaralius sakė kalbą visiems, buvusiems observatorijoje. Jis pakvietė juos paskirti save naujosios medžiagos tyrinėjimui – jos ypatybėms ir poveikiui visiems gyviems ir negyviems dalykams. Žinoma, pagrindinis tikslas buvo surasti priešnuodį. Tie, kuriems trūko žinių ar proto moksliniam darbui, turėjo aptarnauti visą bendruomenę įprastiniais reikmenimis. “Šiais siaubingais laikais,” skelbė jis, “mes privalome ieškoti kažko ypatingo, ką turime savyje, ir naudoti tai, kad pasipriešintume elementams”. “Tas kažkas yra gyvybingas, smalsus protas,  veržlumas žinioms, tinkantis imperijos gyventojams”. Taip vicekaralius Leonardas užbaigė savo kalbą.

Šiuo būdu, praimo eros pradžioje, mokslo vyrai tapo aukščiausiu naujosios visuomenės luomu. Kai observatorija tapo per maža apgyvendinti visus atvykstančius pabėgėlius, įėjimas buvo suteikiamas tik tiems, kurie galėjo realiai padėti moksliniams tyrinėjimams. Tie mokslininkai tapo žinomi kaip imperija, dėl observatorijos pavadinimo. Tyrinėti praimą dėl daugybės gyvybių išgelbėjimo buvo svarbiau nei trukdyti tyrinėjimams, kad būtų išgelbėti keletas individų—tokia logika valdė kiekvieną naujos visuomenės aspektą ir niekas nedrįso dėl to suabejoti. Taip pat buvo ir už observatorijos sienų. Kiekvienas laukė mokslo pasaulio, pirmojo mokslinio praimo tyrimo rezultatų, naujienų, kurios turėjo pranešti jiems, kaip gyventi šiame pasikeitusiame pasaulyje.

Pirmosios išvados

Per keletą mėnesių mokslininkai paskelbė gerą ir blogą naujienas. Pirmiausia, vicekaraliaus įsakymais, jie tyrė, koks pavojingas praimas yra žmonėms. Jie padarė išvadą, kad praimo poveikis gyvam organizmui negali būti nuspėjamas ir tam nėra jokio priešnuodžio. Taip pat, nors apsinuodijimas praimu nėra užkrečiamas, jo poveikiai gali būti pavojingi visuomenei dėl jų kintamumo.

Šis nešališkas verdiktas sukėlė daugybę susirūpinimų. Žmonės pradėjo elgtis su  praimu susidūrusiais savo tėvynainiais su įtarimu, o jie jautėsi atstumti. Kilo konfliktai ir karai, o dėl neramumų visi praimo paveikti žmonės buvo paskelbti pavojingais visuomenės nariais. Jei jų vidinė praimo koncentracija viršydavo maksimalų leistiną kiekį, jie buvo ištremiami iš gyvenviečių.

Šios griežtos priemonės buvo, savaime suprantama, moksliškai pagrįstos: “aukoti kelis dėl daugumos išsigelbėjimo“ buvo gana logiška, tačiau ta logika nebuvo visuotinai pripažinta. Tuos, kurie turėjo asmeninių priežasčių abejoti moksliniais argumentais, buvo ypač sunku įtikinti. Jie nesuprato, kodėl sveiki visuomenės nariai turėjo būti izoliuoti nuo užkrėstųjų praimu. Skaičiai ir formulės patvirtino, kad dėl pietų provincijos klimato praimo koncentracija ten turi būti ypač aukšta, todėl visi jos gyventojai buvo pripažinti ypač pavojingais. Vicekaralius Leonardas įsakė, kad visi ryšiai su kaimynine provincija ir jos gyventojais būtų sustabdyti siekiant išsaugoti jo piliečių gyvybes. Žinoma, tai sukėlė padidėjusį aukų skaičių vietoje, kuri vėliau tapo Adornija, bet vicekaralius negalėjo kiekvienam įtikti.

Mokslininkų antrasis atradimas buvo atskleistas po kelių mėnesių nuo pirmojo. Naujienos buvo tokios geros, kad jos greitai nustelbė augančią įtampą tarp gyventojų.

Paaiškėjo, kad praimo įtaka pasyvioms medžiagoms, ne taip kaip gyviems organizmams, atitiko tam tikras griežtas taisykles ir todėl tai nebuvo nuspėta, bet netgi planuota. Praimas galėjo pakeisti medžiagų savybes daugeliu lygių. Sukūrus tam tikras sąlygas, kol medžiaga veikiama praimu, galima tiksliai valdyti galutinę transformaciją.

Visų svarbiausia, buvo greitai atrasta, kad praimas yra galingiausias žinomas kuro šaltinis, suteikiantis visiškai naujas galimybes mechanikai ir technologijoms. Paprasčiausi eksperimentai tyrinėjimų lauke atnešė neįtikėtinų rezultatų. Su įdėmiu tyrimu ir teisingais metodais praimas galėtų pakeisti visus žinomus kuro tipus, atnešdamas neišmatuojamą efektyvumo padidėjimą.

Koks revoliucinis atradimas! Dabar visos galimybės ir pasekmės turėjo būti atrastos ir paaiškintos, kai buvo nustatytos praimo naudojimo pagrindinės teisės. Vis dėlto priešaky buvo daugybė darbo, atlygis pažadėtas vienodai didžiulis – naujos technologijos, ne tik kompensuosiančios senojo pasaulio netektį,  bet ir galėsiančios pakelti civilizaciją į naujus aukščius!

Leonardas džiūgavo. Net ir drąsiausiose svajonėse jis neįsivaizdavo pergalės prieš praimą, kuris tapo tiekiamas žmonijai. Jo piliečiai taip pat džiūgavo ir išdidžiai skelbė savo meilę ir dėkingumą vyrui, kuris sugebėjo vesti savo žmones per sunkius chaoso ir vilties atgimti laikus. Šie atradimai buvo paskutinis žingsnis sustiprinti mokslinę bendruomenę ir pastūmėti jos metodus į naujai atsiradusios valstybės esmines vertybes.

Maždaug po metų nuo kataklizmo, dvi provincijos pradėjo atkurti savo ryšius, bet jų senos kaimynystės riba negalėjo būti atkurta naujame praimo pasaulyje. Abi teritorijos paskelbė savo nepriklausomybę. Kai pietūs oficialiai paskelbė naujos valstybės susikūrimą – suverenią Adornijos karalystę – jų šiaurės kolegos atsakė vėl patvirtindami jų įsipareigojimą senoms politinėms ir socialinėms imperijos vertybėms. Žmonės nusprendė paversti šį palikimą savo naujos valstybės pavadinimu, pavadindami ją Doktų imperija ir paskirdami Leonardą pirmuoju jų imperatoriumi.

Naujosios imperijos įkūrimas

Kuo ilgiau imperijos mokslininkai tyrinėjo praimą, tuo daugiau abejonių jie turėjo, kurie lėmė nesibaigiančius klausimus moksliniam tyrimui. Praimas buvo neišsenkantis tyrimų objektas ir didelės energijos šaltinis. Žinoma, tyrinėtojų, laboratorijos asistentų ir bandymų objektų skaičius nuolat augo. Projektas pritraukė kiekvieną su bet kokiais gabumais moksliniam darbui, o pareigos buvo paskirstytos pagal įgūdžius.

Naujosios medžiagos tyrimas reikalavo disciplinos, pastovios metodikos ir sisteminio požiūrio. Netrukus ji absorbavo visą kasdienę rutiną. Galimybė prisidėti prie mokslinių tyrimų tapo vyraujančiu kriterijumi būnant “naudingu visuomenės nariu”. Jei išleidai savo ir kitų išteklius tokiems lengvabūdiškiems dalykams kaip muzika, literatūra ar kiti “humanitariškumai”, jei išblaškei kitų imperijos narių dėmesį nuo jų tyrinėjimų, jei pažeidei nusistovėjusias taisykles ir disciplinas, tada tau nebėra vietos imperijoje.

Per pirmuosius kelerius metus mokslininkai vadovavo sunkiam praimo nuodingų ir mutageniškų savybių tyrinėjimui ir užbaigė jo poveikio masto tyrinėjimą. Tai sukėlė laisvesnį elgesį su paveiktais praimu žmonėmis, bent jau kol jų užsikrėtimas buvo normose ribose, kurias nustatė moksliniai tyrinėjimai.

Bet kita pradžioje padaryta išvada – kad praimas yra ypač pavojingas gyviems organizmams – liko nepakitusi. Iki šiol imperijos gyventojai vengia bet kokio fizinio kontakto su praimu, dėvėdami apsauginius kostiumus ir laikydamiesi griežtų saugumo taisyklių, kai jie sąveikauja su medžiaga.

Šis atsargus požiūris į praimą nesutrukdė didiesiems technikos žygdarbiams. Praimas atvėrė naujus techninių galimybių horizontus, kurie leido imperijai atrasti naujus būdus bendrauti su pasauliu. Jų naujasis tikslas yra paversti visą pasaulį techniškai nuspėjamą, suprantamą ir patogų, taip, kaip jie sugebėjo padaryti su praimu. Taigi, praimas tarnauja ne tik kaip įdomus jų tyrinėjimų objektas, bet ir kaip didžiulis įrankis siekiant naujojo tikslo. Tyrinėdami praimą mokslininkai tiktai analizuoja jo fizines savybes, bet kai jį panaudoja, jie užkariauja išorinį pasaulį.

Savo ginkluose ir kovos mašinose imperija naudoja naują kuro tipą: praimo brangakmenius, kurie yra dirbtinai sintetinami specialiose šachtose. Praimo brangakmeniai saugoja praimo savybes mažoje formoje, bet reikalauja didesnių plėtros pastangų  nei tradiciniai praimo telkiniai. Šis kuro tipas nėra ekonomiškas pagaminti, bet kariniams tikslams jis neįkainojamas.

Kitaip tariant, Doktų imperija dabar yra rami. Žinoma, susirėmimai pasienyje vyksta reguliariai, bet tai labiau yra tik pramoga apriboti valdovus, nei rimta kova.

Tiek imperija, tiek Adornijos sargai supranta, kad jiems reikia naujų praimo išteklių. Greitai jie turės varžytis dėl šių išteklių neutraliose teritorijose. Bet po ūkanotos giraitės kovos, pirmojo siaubingo puslapio naujojo pasaulio istorijoje po kataklizmo, nė viena šalis dar nesiekia sukelti karo dėl praimo.