Apie

Adornijos sargai

Grožis išgelbės pasaulį

Pietų teritorijose praimas laikomas nuostabia dovana nuo gyvosios visatos, kuri žymi naują fazę pasaulio plėtroje. Nesvarbu, koks kiekis žmonių tampa aukomis, “naujoji žmonių rūšis” tvirtai žygiuoja pirmyn.

Prieš praimo erą daugybė svečiųvisos imperijos reguliariai lankydavo pietų provinciją. Šis regionas buvo pagarsėjęs savo šiltu, saulėtu klimatu ir neįtikėtina gamta. Tai buvo populiari vieta atostogoms, taip pat įvairiems festivaliams ir kitoms lauko atrakcijoms. Vienas toks festivalis vyko kataklizmo išvakarėse. Daugelis kūrybingų profesionalų atvyko čia ne tikkaimyninių kraštų, bet iršiaurės provincijos. Niekas negalėjo nuspėti, kad jie niekada nebesugrįš...

Kai praimo srautai apėmė visą pasaulį, pietų regionas buvo paliktas šio naujo elemento valioje. Kadangi pietuose vyravo žemumos, drėgna ir pelkėta vietovė greitai sugėrė pavojingą medžiagą, kuri ilgam pasiliko dirvožemyje. Žmonių, tapusių aukomis dėl apsinuodijimo praimu, daugybė buvo neįsivaizduojama. Gražūs vaizdai pavirto niūriais mirusiais kraštovaizdžiais. Daugybė , kurie sugebėjo išgyventi pirmąsias kataklizmo dienas, nusprendė keliauti į kalnus, kad surastų pagalbos ir malonėsšiaurės kaimynų.

Su kiekviena vilkstine, išvykusiašiaurės, likusieji jautė vis didėjančią neviltį. Praimą jau asimiliavo pietinių kraštų gyventojai, padidindami savo emocinius bei kūrybinius gabumus ir intuiciją. Deja, niekas tuo metu to nežinojo. Žmonės teisindavo savo sprendimus likti įvairiais būdais ir taip pat mėgino atkalbinėti jiems brangius asmenis nuo žengimo pavojingu keliu į įtartiną išsigelbėjimą.

Amagatu, jaunas pietų architektas, taip pat jautė, kad kelionė į šiaurę ne tik nesuteiks paramos nuo nelaimės, bet ir atneš dar didesnių vargų. Deja, jo mylimosios šeima nepaisė įspėjimų. Šeimos galva buvo labiau racionalus nei emocianalus, o jo proto balsas pasiūlė ieškoti pagalbosgiminių šiaurėje. “Pažiūrėk, kuo tapo mūsų gimtoji žemė,” jis mostu parodė į išrautus medžius apleistose dykynėse. “Čia nebėra dabarties, nebebus ir ateities. Šios žemės niekada nebus prikeltos naujam gyvenimui. Mes privalome ieškoti naujų namų. Išvykstame rytoj.”

Amagatu, visą naktį beviltiškai vaikščiojęs ratais aplink savo mylimosios namus, pasiryžo surasti būdą įtikinti jos šeimą pasilikti. Kai patekėjo saulė, žmonės tapo neįmanomo įvykio liudininkais: viduryje praimo nuniokotos teritorijos vešėjo nuostabus sodas su žydinčių gėlių lysvėmis, vaismedžių sodais ir puošniais tiltais per raminančius upelius. Mielame rafinuoto meistriškumo vasarnamyje miegojo pavargęs jaunasis architektas. naktį jis padarė daugiau nei tik išgelbėjo savo meilę ir jos šeimą nuo neabejotinos mirties. Jo emocijomis perpildyta širdis leido jam atrasti kelią į naują magišką galią - galią, kurią naudojo pietų žmonės.

Nauja žmonija

Kataklizmą išgyvenusieji pietuose atrado naujų ir nuostabių gebėjimų. naujos magiškos galios leido jiems transformuoti medžiagą savo vaizduote ir emocijomis. Žodis “Transformuoti” yra tinkamas vartoti; pietinis kalvis negali pagaminti kardo tiesiaioro, bet jis gali stebuklingai paversti plieno gabalą  kardu. Kuo stipresnės žmogaus emocijos, tuo didesnė magijos galia.

Štai kodėlprigimties kūrybingos asmenybės buvo pirmi pajautę pavojų bandant ieškoti saugumo šiaurės aukštumose, net ir tie, kuriems šios žemės buvo namai. Šiaip ar taip, kūrybiškumas yra daugiausia emocijos, įkvėpimo ir buvimo “čia ir dabar”  produktas. Praimas žymiai sustiprino šiuos įgimtus gebėjimus, pagerindamas žmonių intuityvią nuovoką ir atveriant visiškai naujas kūrybines jėgas.

Vien intuicijos dažnai nepakanka, kad atliktum tikrai galingą magiją. Kitus reikalingus elementus sudaro aiški galutinio rezultato vizija, visų komponentų ir tarpusavio ryšių numatymas. Tai tapo aišku po sargų pirmųjų bandymų atstatyti savo namus naujosios magijos pagalba. Iš lauko pusės namai buvo nepaprasti meno kūriniai, tačiau jie turėjo daug problemų viduje. Viename name trūko laiptų, kitas turėjo kiaurą stogą, o vienas kūrėjas sugebėjo visai pamiršti apie langus ir duris. Retkarčiais šedevrai buvo pagaminti net be būtinų žinių ir patirties, bet tai buvo laimingi atsitiktinumai. Vis dėlto, praktiniam pritaikymui naujajai magijai reikėjo pagrindinės metodikos.

Kad atrastų visišką žmonių pajėgumą naujajame pasaulyje, jiems reikėjo gauti esminių žinių apie visų rūšių objektus ir medžiagas. Tai galėjo užtrukti dešimtmečius, tačiau praimas dar kartą pagelbėjo sargams. Kadangi pietuose praimo koncentracijos lygis buvo labai aukštas, medžiaga įsisenėjo vietiniuose organizmuose, leisdama jiems pažinoti objektus nestudijuojant. Praimas jiems buvo parodytas kaip dalis žmonijos vidinės esmės išorinio pasaulio, sukurdamas intuityvią sąsają tarp vidinio ir išorinio kosmoso. Tai leido žmonėms pažinti praimą kaip dalį savęs, pasaulio, visatos. Jiepačios gamtos išmoko nupiešti įkvėpimą, kad uždegtų savo “kūrybą per aistrą”.

Amagatu tęsė pagrindinį vaidmenį naujoje visuomenėje. Jo gražūs sodai tapo naujos kūrybiškos krypties Prime World įkūnijimu. Architekto talentas ir žinios susipynė su įkvėpimu ir gamtos grožiu, suformuojant didingą ir tobulą visumą. Sodą lankė žmonės, norėdami ne tik pasimėgauti jo grožiu, bet ir išgirsti šeimininko kalbą. Amagatu džiaugsmingai dalinosi savo naujai atrastomis žiniomis su savo bendrapiliečiais. Jis mokė juos suprasti praimą ir vystyti savo talentą nuolat praktikuojantis. Pasisemti įkvėpimogamtos ir nuolat siekti tobulybės. Jis vedė paskaitas apie meną ir architektūrą, skatindamas kitus pažvelgti į pasaulio fenomenus kitomis akimis, tikrasis grožis gali būti randamas visur. Svarbiausia, jis kitiems įteigė pasitikėjimo, kad kiekvienas gali tapti puikiu meistru, kol jie koncentruosis į savo talento tobulinimą ir vystymą. “Žmogaus galimybių limitus nustatė patys žmonės,” sakydavo jiems Amagatu. “Kai šiame pasaulyje atsirado praimas, jis padėjo mums sugriauti šiuos limitus ir suprasti, kad nieko nėra neįmanomo. Bet kuri viršūnė gali būti užkariauta, kol tu esi pasiruošęs ja kopti.”

Nauji ir nuostabūs gebėjimai, atrasti su praimu, buvo suprasti kaip kitas evoliucijos žingsnisgamtos sukelta visuotinė žmonių transformacija į  “naują žmoniją.” Ir kai po metų nuo kataklizmos buvo atkurtas susisiekimas tarp provincijų, žmonės pietuose suprato, kad galimybė kurti remiantis praimu buvo prieinama tik jiems. Buvo aišku, kad ne kiekvienas žengė šį naują evoliucijos žingsnį.

Jie taip pat sužinojo apie šiauriečių šiurkštų ir šaltakraujišką elgesį su pietų pabėgėliais, kurie tragiškai žuvo teritorijoje nuo išsekimo, alkio ir žaizdų. Visiškai šokiruota “naujoji žmonija” pasmerkė savo buvusius kaimynus ir paskelbė savo provincijos nepriklausomybę. Vėliau jie visiškai nutraukė ryšius su praeitimi paskelbdami savo suverenios valstybės susiformavimą: Adornijos sargus. Jie pradėjo save vadinti “sargais” ir “Adornijos sargais”, jie galėjo atkurti savo kraštų grožį ir išsaugoti didžiulę vidinę dvasią, kuri galėjo padėti jiems per bet kokius naujus išbandymus. Žinoma, naujosios valstybės svarbiausia vertybe tapo kūrybos laisvė visomis jos formomis.

Adornijos karalystė klesti

Ankstesnės pietų provincijos vicekaralius perėmė tautos lyderio vairą. Šis postaspradžių buvo pasiūlytas Amagatu, bet jis kukliai ir gracingai atsisakė. Tačiau kūrybiškumas turėjo gauti “tinkamą vietą” naujoje šalyje, todėl karaliaus vadovavimą papildė viršesnė vyriausybės dalis: apvalusis stalas. sudarė visų meno formų geriausi meistrai, įskaitant kovas ir pseudomokslą, o labiausiai įgudęs ir gerbiamas tarp buvo paskirtas vadovu. Pirmasis Adornijos meistras - vadovas buvo pats Amagatu.

Apskritai naujoji tautos valdymo struktūra buvo nustatyta taip, kad puoselėtų gyventojų emocijas, įkvėpimą ir kūrybiškumą. Dėl šios priežasties Adornija yra karalystė, o jos visuomenė - aristokratiška. Tai kelia aistros užsidegimą, kuri skatina kūrybiškumo augimą. Ir vis dėlto pagrindinis naujos valstybės postulatas buvo laisvė, kuri dar labiau atsispindi visuomenės struktūroje. Adornijos karaliaus ar karalienės valdžia nebuvoanksto nulemiama, o išrenkama šešiolikai metų. Taip pat ir sargų aristokratija buvo suformuota ne prigimtinės teisės, o meistrų pasirinktų talentingų mokinių iš bet kurios socialinės klasės.

Visos Adornijos socialinės struktūros, įskaitant šeimą, buvo meistriškumo ir kūrybiškumo sąvokos objektai. Kitose visuomenės srityse buvo atvejis, kai individo kūrybinių talentų plėtra tapo svarbesnėkraujo ryšius ir kitas tradicijas. Tėvo vaidmenį nutaria meistras. Kai Adornijos vaikas pradeda reikšti savo individualius polinkius, jis pradeda mokymąsi su atitinkamu instruktoriumi. Ilgainiui mokiniai paveldi teises ir turtąsavo meistro geriau nei biologiniai tėvai.

Vedybų įsteigimas taip pat buvo nepriimtas, atmestas kaip “senosios žmonijos” užuomazga. Šiaip ar taip, bet kokios pastangos išsaugoti meilę pridedant prie jos visų rūšių etiketes ir įpareigojimus atrodė netaktiškos ir absurdiškos. Meilė ir santykiai turėtų įkvėpti, o ne apsunkinti. Tuo tikslu ryškios aistros, kurios tęsiasi keletą dienų, gali pagyvinti dvasią tiek pat, kiek ilgai besitęsianti partnerystė. Gyventi čia ir dabar bei jausti kiekvienos akimirkos platybęčia slypi pagrindinis adornijanų gyvenimo principas, kuriuo jie vadovaujasi tiek savo kūrybiniuose pomėgiuose, tiek kasdieniniame gyvenime.

Glaustai, sargų pasaulėžiūra yra nenutrūkstamas augimas link absoliučios meistrystės. Jie tiki, kad praimas sukuria specialią gyvojo pasaulio struktūrą, naują žingsnį evoliucijos plėtroje, suteikiant “naujajai žmonijai” galimybę atrasti savo vietą kūrybiškumu ir saviraiška. Jiems nerūpi kitų nuomonė, nes jie yra susikoncentravę vystyti savo talentus ir, žinoma, patį kūrybos džiaugsmą.

“Kūrime per aistrą” praimas naudojamas kaip vidinis išteklius, pagrindinis sujungimo ryšys tarp teoriškos sąvokos ir jos materialios apraiškos. Net dabar pietinės teritorijos yra tankiai prisotintos praimu, bet sargai jo dideliais kiekiais pasitiki labiau nei kitų šalių gyventojai. Todėl Adornijos miestų vietos, kur renkasi arba eina pasivaikščioti žmonės, yra papuoštos praimo fontanais su paskirtu rezervuaru kiekvienuose namuose.

Kad panaudotų praimą lauke arba kovoje, sargai išrado specialią praimo koncentravimo techniką. Šis procesas tapo įmanomas gamtos dėka. Sargai treniruoja kantrybę, kad sukurtų gražius ežerus, kuriuose praimas pavirsta kietais kristalais. Tačiau dėl to, kad šis procesas atima daug laiko ir išteklių, jei pradėjo ieškoti naujų praimo rezervų.

Būtų neprotinga nekreipti dėmesio į sargų gebėjimą apginti save atsižvelgiant į aistrą kūrybai. “Mylėti įkvėpimo vaisius” galima interpretuoti ir kaip “nekęsti kliūčių kūrybos procese.” Nuo pat naujosios šalies pradžios sargai žinojo, kad imperija - pavojingas, žiaurus ir uždaro proto priešas, kuris paveldėjo blogiausias senojo pasaulio idėjasįsikūrė netoliese. Jie taip pat žinojo, kad greičiau ar vėliau interesai susidurs, sukeldami naują baisų karą. Ir Adornijos sargai tam pasiruošę.